Apie save
Kartais ir niekuo neišsiskiriantys kūriniai sukelia mumyse mintis ir norą veikti, bandyti, siekti, mokytis...
Šis nežinomo Panevėžio mėsos kombinato dailininko paveikslas kabojo tėvų namų svetainėje visą mano gyvenimą. Mane visada žavėjo jo gyvumas, gylis, atmosfera. Tai ir buvo tas pradinis impulsas. Nesimokiau dailės, jaunystėje neturėjau tam laiko, bet viduje visada buvo noras piešti, kitokiais būdais kurti aplinką.
Kai man sukako 30 metų, gimtadieniui užsiprašiau molberto ir aliejinių dažų, nusprendžiau pabandyti. Kadangi Youtube dar tada nebuvo populiarus, neturėjau mokytojų, tai ši idėja per porą metų užgeso. Tik saviraiškos mintis vis dar ruseno. Vaikai buvo maži, teko daugiau skirti laiko kitiems dalykams. Praėjo pandemija, vaikai pradėjo lankyti mokyklą ir aš, vėl turėdamas laisvo laiko, nusprendžiau atgaivinti savo svajonę – imtis tapybos. O žiūrėdamas Youtube pamačiau kaip piešiama, kaip maišomos spalvos, nuo ko reikia pradėti. Stebėjau dailininkų Igorio Sacharovo, Viačeslavo Korolenkovo, Stepano Nesterčiuko, Andrejaus Samarino, Aleksejaus Jefremovo ir kt. vaizdo įrašus, iš jų mokiausi ir mokausi dabar. Po truputį pradėjau atrasti tapybos eigą, kaip formuojama kompozicija, kas paveiksle svarbiausia.
Laikausi tokios nuomonės, kad apie dailę, kaip ir muziką, kalbėti sudėtinga, subjektyvu, o išreikšti žodžiais tai, kokį poveikį kiekvienam daro konkretus kūrinys, iš viso neįmanoma.
Tad kviečiu mėgautis...
